Istorija

Baleto pradmenis galima rasti senovės Egipto šventuosiuose šokiuose. Indijoje, Siame ir kitur Azijoje iki šių dienų išliko mistinio pobūdžio šventieji šokiai.

Artimas dabartiniam supratimui baletas atsirado Italijoje Renesanso epochos metu (XVI a.) ir pradžioje buvo bendro veiksmo ir nuotaikos siejama šokių scena operoje. Pirmuoju pasaulietiškuoju baletu laikomas spektaklis pastatytas 1489 m. Milano kunigaikščio ir Izabelės Aragonietė vestuvių proga. Tai buvo dvaros iškilmės su eisenomis, muzika, šokiais ir žaidimais. Nuo to laiko baletas pasidarė dvaro gyvenimo elementu, lydinčiu iškilmes, turnyrus ir pan. Balete atsiranda alegorinių ir mitologinių motyvų, šokių judesiai lėti, smulkūs ir neįvairūs.

Iš Italijos patekęs į Prancūziją baletas tapo iškilmingu prabangiu reginiu. 1581 m. Kotrynos Medici kapelmeisteris Baltasarini pastatė pirmąjį baletą Prancūzijoje "Circėja ir jos nimfos". Pirmųjų baletų muzikinį pagrindą sudarė liaudies ir dvaro šokiai. Baletas buvo grynai karaliaus dvaro pramoga, jame dalyvavo dvariškiai, netgi karaliai. Baleto šokėjai buvo tik vyrai su įvairiomis kaukėmis. Kostiumai buvo ištaigingi ir varžantys judesius, jokios technikos nebuvo.

XVII a. antroje pusėje atsirado nauji teatro žanrai, pvz., komedija - baletas, opera - baletas, kuriuose svarbus vaidmuo skiriamas baleto muzikai ir bandoma ją dramatizuoti. Prancūzų balete susiformavo savos tradicijos ir tipiškos savybės: baletą sudarė šokiai, lydimi eilėraščių deklamavimo ir dainavimo; šokiai skirstomi į groteskinius pantomiminius įvairių personažų pasirodymus (tai atliko profesionalūs aktoriai) ir dekoratyvinius grynai choreografinius šokius, sudaromos sekant geotrinius piešinius (juos atliko dvariškiai).

Savarankiška sceninio meno šaka baletas tapo tik XVIII a. antroje pusėje, po prancūzų baletmeisterio J. G. Noverre reformų. Noverre (1727-1810) atskyrė baletą nuo operos, sujungęs jį su antikine pantomima. Jo pastatytoje operoje "Medėja ir Jasonas" artistas Vesteris pirmą kartą išėjo į sceną be kaukės. Noverre stengėsi sujungti dailę, muziką, choreografiją, technikos ir šviesos efektus į vientisą dramatišką spektaklį. Jo knyga "Laiškai apie šokį" svarbia laikoma iki šiol. Noverre įtakoje Paryžiuje sukurta pirmoji šokių akademija. Baleto centru tampa Paryžius, kiti kraštai tik jį seka.

Besirutuliojant italų ir prancūzų operai, baletas perėjo į miesto operos teatro sceną, bet čia tapo tik operos ir dramos papuošalu (Moljero komedijos). Kompozitorius ir dramaturgas Quilnault 1681 m. balete "Meilės triumfas" įtraukė 4 moteris balerinas.



Čaikovskio baletas Miegančioji gražuolė (1890).



Tolimesnė baleto raida ir sukletėjimas vyko romantizmo epochoje. Romantiškasis XIX a. į pirmąjį planą iškelia moterį, švelnumą, svajonę ir jausmą. XVIII a. pabaigoje baleto kostiumas tapo žymiai lengvesniu ir laisvesniu, o tai prisidėjo prie šokio technikos vystymosi. Atsirado triko, trumputė tiulio suknelė, atlaso batukai su kietais pirštagaliais. Herojiški ir alegoriški siužetai pakeičiami pasaka; atsiranda šokis "pointes" (pirštų galais), kuris lyg pakelia šokėją nuo viso žemiško. Šokį ant pirštų galų kaip išraiškos priemonę pirmoji panaudojo M. Taglioni. Šokis tapo gyvesnis, atsirado polėkiai, šuoliai ir lyriški šokiai, kuriais ypatingai išgarsėjo M. Taglioni (1804-1884) ir charakteringi šokiai, išgarsinti Fanny Elsler (1810-1884).

XIX a. antrojoje pusėje baleto centras persikelia į Italiją, tačiau itališkoji mokykla paplinta neilgam. Naują impulsą baletui suteikė Rusijos baleto mokykla.



Baletas Lietuvoje

Oficialia lietuvių profesionaliojo baleto veiklos pradžia laikoma 1925 m. gruodžio 4 diena, kai Valstybės teatre buvo parodytas L. Delibes „Kopelija”. Tačiau prielaidos jam atsirasti susidarė anksčiau. Nuo 1920 m. pradėjusios gyvuoti profesionalios operos ir dramos trupės dėsningai formavo baleto poreikį besikuriančiai Lietuvos profesinio teatro scenai.